Sėkmės istorijos padeda nepasiduoti ligai
Visada yra tikimybė susirgti įvairiomis ligomis - lengvomis ir sunkiomis, trumpalaikėmis ir ilgalaikėmis. Kiekviena liga prasideda nedideliais negalavimais... Plačiau »
MIKROBAI:MŪSŲ PRIEŠAI AR DRAUGAI?
Mus supančiame pasaulyje, mumyse gyvena milijardai mikrobų.Kiekvienas iš mūsų turime savo gausų mikroskopinį žvėryną, vadinamą mikrobiota arba mikrobiomu. Taip jie pavadinti 1952m. (iš graikų k. micro-mažas, bios-agyvenimas.) Daugybė mikroskopinių padarėlių tarpsta ant mūsų , mūsų kūnuose, netgi mūsų ląstelėse. Dauguma jų yra bakterijos, bet yra ir kitokių, tokių kaip mikroskopiniai grybai, nesukaičiuojama daugybė virusų, vadinamasis viromas.Virusai paprastai įsikuria pačiuose mikrobuose, o kartais ir jų šeimininkų ląstelėse. Visų šių padarėlių plika akimi nematome, bet kai mes valgome, valgo ir jie. Mes keliaujame, jie keliauja kartu, kai mirštame jie suvartoja mus. Kiekvienas esame lyg atskiras zoologijos sodas, kurį sudaro mūsų kūne įsikūrusi mikrobų bendrija. Ištisas įdomus pasaulis. Tiek , kiek milijonų metų yra gyvybė planetoje, vienintelės gyvos būtybės Žemėje buvo mikrobai. Mikrobai, arba bakterijos, nuolat turtina dirvą ir ardo teršalus, dalyvauja visuose gamtos sintezės ir įrimo procesuose. Tai pirmieji organizmai, kurie patys pasigamino sau maisto –šiam procesui , vadinamam fotosinteze, jie pasitelkė saulės energiją . Turime būti dėkingi bakterijoms, kad gyvename pasaulyje, kuriame galime kvėpuoti deguonimi. Mikrobai visada buvo mūsų ekologijos dalis. Mes išsivystėme jų apsuptyje, mes išsivystėme iš jų. Naujausi skaičiavimai rodo, kad kiekvieno iš mūsų kūną sudaro apie 30 trilijonų žmogaus ląstelių ir 39 trilijonai mikrobų ląstelių. Nors šie skaičiai ir nėra visai tikslūs, tiesa ta, kad mūsų kūnuose mikrobų yra milijonai. Bendra mikroorganizmų masė yra apie 2 kg, ir apie 95% jų yra virškinimo sistemoje.
Be mikroskopo šių padarėlių nepamatysime, galime tik pajausti jų padarinius: infekcijai užklupus skauda pilvą, peršalus- kosėjame ir čiaudime, užsikrėtus tuberkulioze- matome kraujingus skreplius ir t.t.
Klaidingai galvojama, kad visi mikrobai yra teršalai, o jų buvimas reiškia nešvarą ir ligą. Taip nėra. Dauguma mikrobų nėra ligų sukėlėjai , jie mūsų nesusargdina. Mažiau nei 100 bakterijų rūšių sukelia infekcines ligas, o tūkstančiai mūsų žarnyne gyvenančių bakterijų yra visai nekenksmingos ir naudingos. Mikrobai skaido maistą, gamina vitaminus ir mineralus kurių mes negauname su maistu, skaido toksinus ir pavojingas chemines medžiagas, saugo mus nuo ligų naikindami pavojingesnius mikrobus. Mikrobai moko mūsų imuninę sistemą atskirti draugą nuo priešo, veikia mūsų nervų sistemos vystymąsi ir spėjama, jog net daro įtaką mūsų elgesiui.
Taigi mikrobai mums yra svarbūs, nors mes jų bijome ir nekenčiame. Kiekvienas turime tik sau būdingą mikrobiomą, kurį suformavo mūsų paveldėti genai, vietos, kuriose gyvenome, vaistai, kuriuos kada nors vartojome, maistas kurį suvalgėme, kiekvieni nugyventi metai, kiekviena paspausta kito žmogaus ranka. Pirmieji mikrobai patenka į organizmą gimstant : kūdikiui paliekant sterilų motinos gimdos pasaulį, į jį iš karto patenka motinos makšties mikrobai. Kūdikiui augant, jis palengva susirenka naujas bakterijų rūšis iš tėvų ir aplinkos. Vaiko mikrobiomas palengva darosi vis įvairesnis. Jei kūdikis į pasaulį ateina per Cezario pjūvį- jis negauna motinos mikrobų ir palengva renka juos iš aplinkos. Tokių kūdikių imuninė sistema silpnesnė, jie dažniau linkę sirgti astma, odos, virškinimo sistemos ligomis.
Didžiausia žmogaus mikrobų bendruomenė gyvena virškinimo trakte.Be jų nebūtų virškinamas maistas, nevyktų medžiagų apykaitos procesai, nejudėtų žarnos (tai vadinama peristaltika) ir mūsų žarnynas pūstųsi lyg automobilio padangos. Mikrobai nulemia kaip sėkmingai suveiks vaistai, kiek riebalų, angliavandenių, baltymų gausime iš suvalgyto maisto ir kt. Naujausi tyrimai rodo, kad žarnyno mikrobiota svarbi daugelio ligų atsiradime.
Pažiūrėkite atidžiai:
Paveikslėlyje rodoma, kaip pakitusi žarnyno mikrobiota gali būti daugybės ligų priežastimi.
Spėjama,kad daugybė organizmo patologinių būklių-kaip astma, nutukimas, diabetas, autizmas, yra pakitusios mikrobiotos išdava.
Žmogaus mikrobiota šiuo metu plačiai tyrinėjama. Netgi įvardijamas kaip atskiras organas, be kurio žmogus negali gyventi, o jos sveikata arba balansas tiesiogiai susijęs su bendra žmogaus sveikata. Būna atvejų, kai mikrobiotos balansas sutrinka ir atsiranda pačios mikrobiomos patologinė būsena-disbiozė. Disbiozė atsiranda viduriuojant, vartojant antibiotikus. Keičiasi kokybinė ir kiekybinė bakterijų sudėtis, įsivyrauja „blogosios“ bakterijos .Žarnyno mikrobiotai atstatyti reikia laiko. Svarbi mityba, atkurti bakterijų pusiausvyrą padeda probiotikai.Tai gyvi mikroorganizmai arba „gerosios bakterijos“. (Apie probiotikus skaitykite mano tinklapyje):
https://www.sarakauskiene.lt/kas-yra-probiotikai/
Jei tyrimais bus įrodyta mikrobiotos svarba kai kurių ligų atsiradime, įvyks perversmas tų ligų gydyme: keičiant mikrobų bendrijas, pridedant ir pašalinant tam tikras mikrobų rūšis .
Mes nuolat esame veikiami jėgų, kurios nuo mūsų nepriklauso, nors iš tiesų yra mūsų viduje. Esame veikiami tų trilijonų padarų, kurie yra mūsų dalis. Kvapas, sveikata, virškinimas, vystymasis,ligos ir daugybė kitų dalykų yra šeimininko ir jame gyvenančių mikrobų sudėtingų santykių rezultatas.Visi mes gyvename mikrobų pasaulyje. Ir mes nuolat priimame naujus mikrobus ant savo odos ir į organizmą-arba įkvėpdami, arba nurydami, liesdami paviršius rankomis ar kojomis, per žaizdas ir įkandimus. Galima sakyti, mūsų mikrobiomai turi kažką panašaus į toli siekiančius augalų ūselius, kuriais esame susieti su išoriniu pasauliu.
Literatūra:
1.Ed Yong „Manyje gyvena milijonai“
2. https://www.nature.com/articles/s41467-020-18983-8
3.F. Ryan „Virusfera“
4. Paveikslėliai htps://www.google.lt/search?q=MICROBIOMA&sxsrf
Leonarda Šarakauskienė
info@sarakauskiene.lt
RADIKALI REMISIJA (PASVEIKTI, KAI NĖRA JOKIŲ GALIMYBIŲ)
Radikali remisija (Pasveikti, kai nėra jokių galimybių)
Dauguma vėžiu sergančių pacientų, kuriuos gydžiau, sakydavo, kad baisiausias jų ligos momentas buvo diagnozė, o antras- buvo tada, kai jie pasveiko ( mes, onkologai, tą pasveikimą vadiname remisija- tai ne pilnas pasveikimas, o tik laikinas ligos atsitraukimas). Taip yra todėl, kad remisijos metu daugumai vėžį išgyvenusių pacientų yra sakoma, kad tereikia stebėti ir laukti , ar vėžys sugrįš, o pasveikusiam tai yra siaubingas ir gąsdinantis laikas. Dalis pacientų, užuot tiesiog stebėję ir laukę, tikisi likti sveiki ir pilnai pasveikti.Tokie pacientai iš esmės keičia savo gyvenimą: keičia mitybą, reguliariai mankštinasi, užsiima joga, meditacijomis – visomis galimomis ir lengvai prieinamomis priemonėmis, stiprinančiomis fizinį kūną bei psichinę sveikatą. Ar yra įmanomos radikalios remisijos- t.y. pilnas pasveikimas ? Apie radikalios remisijos atvejus, arba pilną pasveikimą susirgus vėžio liga, rašo JAV mokslininkė, onkologė Kelly A. Turner knygoje „RADIKALI REMISIJA“ .Pasveikti, kai nėra jokių galimybių. Galbūt vieną dieną mokslininkai atras vieną vaistą nuo vėžio-išties stebuklingą vaistą. Nors mes visi laukiame tos dienos , autorė mano, kad vienas iš geriausių dalykų , kuriuos galime padaryti dabar, yra sustiprinti savo kūno, proto ir dvasios sistemas , kad galėtume aktyvuoti neįtikėtinus savo kūno gydymosi gebėjimus.
Knygos autorė pateikia devynis pagrindinius radikalios remisijos veiksnius, padedančius kontroliuoti, palengvinti vėžio ligos eigą, o kai kuriais atvejais ir visiškai pasveikti. Vėžys yra pražūtinga liga. Dauguma susirgusiųjų jaučiasi neturintys galios užkirsti ligai kelio, nes liga dažniausiai užklumpa be perspėjimo. Kai pacientams diagnozuojamas vėžys, susirgusieji jaučiasi neturintys galios pakeisti jos eigos, išskyrus gydytojų pasiūlytais operacijos, chemoterapijos ar radioterapijos būdais. Jei pavyksta pasiekti remisiją, pacientai jaučiasi bejėgiai užkirsti kelią vėžio ligos pasikartojimui. Knygos autorė daug metų tyrė ir dokumentavo radikalias remisijas arba savaiminį pasveikimą. Po daugelio metų išsamių šios temos tyrimų, kurie baigėsi aptariama knyga, autorė dalinasi devyniais pagrindiniais veiksniais ir tiki, kad yra būdų, kaip jaustis galingesniems susidūrus su vėžiu. „Puikus dalykas , susijęs su šiais veiksniais, yra tai, kad nei vienas iš jų nėra retas, sunkiai prieinamas ar pernelyg brangus; iš tiesų viskas, ko jiems reikia, yra tam tikros pacientų pastangos.Be to, moksliniais tyrimais įrodyta, kad jie visi skatina sveikatą“ (Kelly A. Turner)
Jeigu nenorite skaityti knygos, trumpai apžvelgsiu tuos devynis žingsnius,kuriuos siūlo autorė. Kas yra radikali remisija ? Tam , kad suprastume kas yra radikali remisija, pirmiausia būtų naudinga pagalvoti, kas laikoma „standartine“ arba „neradikalia“ remisija. Gydytojas tikisi, kad liga pasitrauks, jei aptinkama anksti: pvz. krūties vėžys ir yra viena iš šiuo metu „gerai gydomų“ vėžio formų. Jei diagnozuojamas kasos vėžys-tikimybė, kad susirgęs išgyvens penkerius metus yra labai miglota. Taip yra todėl, kad tradicinė medicina šiuo metu neturi tokių veiksmingų kasos vėžio gydymo būdų kokius turi krūties vėžiui gydyti. Radikali remisija apibrėžiama kaip bet kokio vėžio ligos remisija,kuri yra statistiškai netikėta ir ši statistika skiriasi priklausomai nuo vėžio tipo, stadijos ir taikyto gydymo. Konkrečiau kalbant , radikalia remisija įvardijami atvejai , kai:
1.Žmogus pasveiksta be tradicinės medicinos įsikišimo.
2.Vėžiu sergantis pacientas išbando tradicinę mediciną, tačiau liga nesitraukia , tad žmogus pereina prie alternatyvių gydymo metodų , kurie sukelia remisiją.
3.Susirgęs tuo pačiu metu gydosi tiek tradicinio, tiek alternatyvaus gydymo metodais kad išgyventų ilgiau , nei statistiškai prognozuota. (t.y. bet kuris vėžys, kurio penkerių metų išgyvenimo tikimybė yra mažesnė nei 25 procentai ).
Nors netikėtos remisijos yra retos, tačiau pasaulyje tūkstančiai susirgusiųjų yra jas patyrę. Devyni pagrindiniai radikalios remisijos veiksniai yra :
1.Radikalus mitybos pokytis.
2.Savo sveikatos kontroliavimas.
3.Vaistažolių ir papildų vartojimas.
4.Užspaustų emocijų paleidimas.
5.Teigiamų emocijų didinimas.
6. Socialinės paramos priėmimas.
7.Dvasinio ryšio gilinimas.
8.Vadovavimasis savo intuicija.
9. Svarių priežasčių gyventi turėjimas.
Šie veiksniai nėra išvardinti jokia reitingavimo tvarka. Tarp jų nėra „aiškaus“ nugalėtojo. Mūsų sveikata –išties visas gyvenimas –gali būti vertinamas kaip visų mūsų sprendimų visuma. Tai apima kaip mes diena iš dienos pasirenkame, ką valgyti ir gerti , ką mąstyti ir jausti , veikti ir reaguoti , judėti bei ilsėtis.
„Tegul maistas būna tavo vaistas, o vaistas-tavo maistas“ Hipokratas
MAISTĄ tokį galingą daro tai, kad šis sprendimas yra sąmoningas: sumažinti ar pašalinti iš mitybos cukrų, mėsą, pieno produktus, ir rafinuotą maistą, smarkiai padidinti suvartojamų daržovių ir vaisių kiekį, daug vandens. Sąsają tarp vėžinių ląstelių ir cukraus 1920-siais pirmą kartą atrado daktaras Ottas Warburgas, gavęs Nobelio premiją už tai , kuomet atrado, jog vėžinės ląstelės gauna energijos ir kvėpuoja kitaip nei sveikos . Tiksliau, jis pastebėjo, kad vėžinės ląstelės gauna energijos skaidydamos neįprastai didelį kiekį gliukozės, o kvėpuoja be deguonies . Reiškia, vėžinėms ląstelėms reikia daug cukraus kad išgyventų.
SAVO SVEIKATOS KONTROLIAVIMAS.
“Veiksmai yra pagrindinis sėkmės raktas“ Pablo Picasso
Šiuolaikinė medicina į kūną žiūri kaip į mašiną, kurios dalys kartkartėmis sugenda, bet alternatyviosios medicinos gydytojai į viską žiūri kiek kitaip. Jie mato kūną kaip sudėtingą organizmą, kuriame fizinis kūnas persipina su protu ir siela. Be to, jie žiūri į kūną kaip į kažką, kas gali veikti labai gerai, kol tinkamai rūpinamės tiek juo, tiek protu ir dvasia. Mes esame išmokyti būti tokiais „gerais“ pacientais, kad iš tiesų pamiršome, jog iš tiesų tai mes patys esame mūsų mašinų (kūnų) vairuotojai. Mes turime tik elementarių žinių apie tai, kaip rūpintis savo kūnais, o jiems sugedus-dažniausiai ne dėl ko kito, o kaip tik dėl priežiūros trūkumo – visą atsakomybę už problemos sprendimą atiduodame gydytojams. Mes negalvojame apie tai , kaip galėtume pakeisti savo kūno priežiūros įpročius. Supraskime- visa galia ateina iš vidaus. Kūnas save gydo ir niekas negali kontroliuoti žmogaus autonominės sistemos. To neįmanoma padaryti. Sveikti pradedama tuomet, kuomet pacientas aktyviai įsijungia į savo gijimo procesą.
VAISTAŽOLIU, PAPILDŲ VARTOJIMAS.
„Ne iš gydytojo, o iš gamtos atsiranda gijimo menas“ Paracelsas,16a. gydytojas
Pagrindinis skirtumas tarp chemoterapijos ir vitaminų, ar žolelių, papildų, yra tas, kad didžioji dauguma chemoterapijos yra sukurta žudyti vėžio ląsteles, o papildai sukurti tam, kad sustiprintų imuninę sistemą taip, kad ji pati sugebėtų atsikratyti vėžinių ląstelių. Šie gydymo būdai atsirado iš dviejų labai skirtingų požiūrių į vėžį. Tinkami papildai gali suteikti papildomą paramą gydomosioms organizmo funkcijoms, tačiau jei nekeisite savo mitybos ir gyvenimo būdo, papildai, žolelės daug naudos neduos.
UŽSPAUSTŲ EMOCIJŲ PALEIDIMAS . „Pyktis kaip rūgštis-daugiau žalos padaro indui, kuriame yra laikoma, nei tam, kam yra skirta“ M. Twainas
Užgniaužtos , arba slopinamos yra bet kokios emocijos , kurias laikote iš praeities, nesvarbu, ar jos būtų teigiamos , ar neigiamos, sąmoningos , ar ne . Dažniausios emocijos, kurių laikomės yra neigiamos, tokios, kaip stresas, baimė, traumos, apgailestavimai , pyktis , ar liūdesys; tačiau mes taip pat galime laikyti savyje ir teigiamų emocijų, tokių , kaip laimė. Kaip nebūtų keista, mūsų gyvenime daugiausia yra įvairių baimių. Pagrindinė baimė, su kuria visi susiduriame tam tikru savo gyvenimo momentu, yra mirties baimė. Vėžiu sergantys pacientai stoja su ja akistaton, vos išgirdę žodžius: “jūs sergate vėžiu“. Kadangi baimė daugumai vėžiu sergančiųjų yra dominuojanti emocija, tikslas yra sugrąžinti fizinį, emocinį ir dvasinį kūnus į harmoniją, atgal į pusiausvyrą. Yra baimė, yra meilė. „Skatinu savo pacientus pasiduoti, atrasti taiką su mirtimi ir gyvenimu. Ir kuo daugiau jūs galite priartinti kūną prie neutralios būsenos, tuo didesnė tikimybė, kad pasveiksite“ Kelly A. Turner.
TEIGIAMŲ EMOCIJŲ DIDINIMAS.
„Mūsų gyvenimo tikslas yra būti laimingiems“ Dalai Lama
Gero gyvenimo paslaptis gali būti tokia paprasta kaip vienas žodis-laimė. Mokslininkai žino, kad tarp proto ir kūno yra labai galingas tiesioginis ryšys. Tyrimai parodė, kad žmonės, kurie gydosi ir turi teigiamą požiūrį į viską, gyvena daug ilgiau nei tie, kurie „kovoja“ su liga ir yra pesimistai. Kitaip tariant, tyrimas po tyrimo randama įrodymų, patvirtinančių seną posakį „laimingi žmonės gyvena ilgiau“. Bjauri tiesa yra ta , kad daugelis iš mūsų nėra laimingi , o dar blogiau, kad milijonai nėra kliniškai sergantys, bet yra labai nepatenkinti savo gyvenimu. Tokios emocinės būsenos niekaip nepadeda imuninei sistemai kovoti su ligomis. Gera naujiena, jog nereikia daug pastangų, kad savo gyvenimą padarytumėte šiek tiek laimingesnį net ir esant traumuojančios vėžio kelionės viduryje. Tiesiog reikia tikslingai stengtis kiekvieną dieną daryti dalykus , kurie gali suteikti nors šiek tiek džiaugsmo ar laimės.
SOCIALINĖS PARAMOS PRIĖMIMAS.
„Skurde ir kitose gyvenimo nelaimėse draugai yra tikrasis prieglobstis“ Aristotelis
Žmonės iš prigimties yra socialios būtybės, mėgstame susiburti, bendrauti. Žmonėms reikia vienas kito, kad išgyventų. Kai mus supa artimieji , ar net mūsų augintiniai, jausmas, kad esame mylimi, į kraują išskiria stiprų hormonų pliūpsnį, kuris ne tik leidžia mums emociškai geriau jaustis, bet ir labai sustiprina imuninę sistemą. Patiriama meilė kai susergame iš tiesų, padeda organizmui sveikti. Tyrimais įrodyta, kad žmonės, turintys daugiau socialinių ryšių, gyvena kur kas ilgiau nei tie, kurie jų turi mažiau. Nuostabu ir tai, kad buvo įrodyta, jog ši sveikatą teikianti socialinio ryšio jėga yra naudingesnė už mankštą, dietą. Vėžio ligos atveju svarbiausia turėti tvirtą socialinę paramą , ir nesvarbu, ar ta parama gaunama iš dviejų artimų draugų, trisdešimties pažįstamų, ar vieno sutuoktinio. Tikslas yra nesijausti kad esi vienišas.
DVASINIO RYŠIO GILINIMAS.
"Pati didžiausia gydytojų klaida yra ta, kad jie bando gydyti žmogaus kūną net nebandydami išgydyti sielos; o juk siela ir kūnas sudaro visumą, tad nevalia jų gydyti atskirai “ Platonas
Daugelis žmonių mano, kad dvasinės energijos jausmui reikia dvasinių ar religinių įsitikinimų. Tai netiesa. Šis palaimingos, dvasinės energijos jausmas nėra tikėjimo rezultatas, o veikiau psichinė ir fizinė praktika, sukelianti intensyvų dvasinės energijos potyrį. Šiandien daugelis žmonių yra nusivylę pasenusiomis religinėmis pamaldomis, nors lanko jas iš pareigos; tuo tarpu populiarėja patirtimi grįstos veiklos kaip joga, meditacija, ėjimas, bėgimas. Galbūt taip yra todėl, kad dvasinė energija iš tikrųjų teka mūsų kūnais ir siela ir maitina mus labiau nei dvasiniai įsitikinimai , gyvenantys tik mūsų galvose. „Manau, kad tikėjimas yra kažkas, ką kiekvienas žmogus turi viduje, bet kartais mes jo nerandame, kartais jis neprabunda-dėl mūsų pačių kaltės, niekieno kito. Kartais mes jį ignoruojame. Bet aš labai tikiu, kad mes visi tikime“ Kelly A. Turner
VADOVAVIMASIS SAVO INTUICIJA.
„Gyvybiškai svarbiais klausimais sprendimas turėtų ateiti iš pasąmonės, iš kažkur mūsų viduje“ S. Froidas
Radikalią remisiją patyrę pacientai mano, kad kūnas turi įgimtų, intuityvių žinių apie tai, ko organizmui reikia kad pasveiktų ir dažnai taip pat parodo, kodėl susirgome. Būtent dėl to, daugelis susirgusiųjų mano, kad prieš sudarant gydymo planą, būtina pasidomėti – ką sako paciento intuicija. Įdomu tai, šis įsitikinimas prieštarauja tipiškam medicinos mąstymui, kuris paprastai pašalina pacientus iš tyrimo ir gydymo planavimo proceso , kol gydytojai nustato, kas negerai su jų kūnais ir kaip tai ištaisyti. Kai kuriems žmonėms intuicija ateina per vidinį gilaus supratimo balsą; kitiems tai pasireiškia per fizinius jausmus kūne, tretiems intuicija pasireiškia per sapnus ar netikėtus „sutapimus“, tokius kaip sutikimas draugo , kuris pasakė būtent tai, ką reikėjo išgirsti tiksliai tuo metu. Visi šie metodai yra tinkami būdai gauti informaciją iš savo intuicijos , ir kuo dažniau jums tai pasiseks, tuo aiškesnės bus žinutės. Žinokite, jūsų kūnas yra jūsų pusėje. Jis iš tiesų jus įspėja: „žiūrėk, kažkas ne taip“. Tačiau dauguma žmonių neklauso ir atidėlioja, galvodami: o, tai tiesiog praeis. Taigi, reikia įsiklausyti į savo kūną…."Vėžys –tai kelionė, kurios metu labai daug apie save išmokstame. Jis tikrai priverčia mus patikrinti savo gyvenimo tvarką." Kelly A. Turner
SVARIŲ PRIEŽASČIŲ GYVENTI TURĖJIMAS.
„Netikiu, kad žmonės ieško gyvenimo prasmės tiek, kiek ieško gyvenimo patirties“
J. Campbelas
Paprastai vėžio diagnozė priverčia žmones apmąstyti, ką jie idealiu atveju norėtų pakeisti , kad likęs laikas šioje žemėje , kad ir kokios trukmės, būtų kuo malonesnis ir prasmingesnis. Verta prisiminti: kūną veda protas, o ne atvirkščiai. Moksliškai įrodyta, kad , kai mintys ir emocijos stiprios, galingi hormonai akimirksniu išsiskiria į kraują ;jie turi teigiamą ar neigiamą poveikį imuninei sistemai , priklausomai nuo minties ar emocijos pobūdžio. Tai, kas daro žmogų stipresnį, yra tikėjimas, kad jis gyvens, įveiks ligą. Kai kažkuo tikite, visas jūsų kūnas tai priima ir greitai įveikia problemą. Bet kai jūsų smegenys nepriima fakto, kad jūs ligą įveiksite-bus labai sunku. Būtent tikėjimo galia gydo žmones. Kūnas įsiklauso į tai , ką jam sako protas: jei protas nori gyventi, kūnas bus užpildytas gyvybės teikiančia energija , bet jei protas bus pripildytas nevilties ir baimės, tada kūnas bus atskirtas nuo tos gyvybiškai svarbios energijos šaltinio.
„Tas, kuris turi sveikatos, turi vilties. O tas, kuris turi vilties, turi viską“ T. Carlyle‘as
Knygoje kiekviename skyriuje yra pateikta po vieną gydymo ir pasveikimo istoriją , kurioje dėmesys skiriamas tik vienam iš devynių veiksnių rastų radikalios remisijos tyrimuose, apie kuriuos aš, šioje knygos apžvalgoje neaprašiau. Pasakojime norėjau atkreipti dėmesį į tai, kad kas daro šią ir taip sudėtingą ligą dar labiau daugialypę - yra tai, kad susirgusiojo kūno ir dvasios sistemos būklė vaidina lemiamą vaidmenį ligos eigai. Kūno, proto ir dvasios būklę smarkiai veikia fizinis elgesys (pvz. ką valgome ir geriame, kiek sportuojame, kiek miegame), psichinis ir emocinis elgesys (pvz-ar patiriame laimę, džiaugsmą, meilę) ir dvasinis elgesys(pvz. ar patiriame laimę ar stresą,) ir kt.
Priežastis, kodėl radikalios remisijos , ar savaiminio pasveikimo atvejai yra tokie įkvepiantys , yra ta, kad jie tikri: kai kurie žmonės, sergantys pažengusiu vėžiu, išties rado būdų , kaip pasveikti. Be to, radikalios remisijos dokumentuotos beveik visų rūšių vėžiui. Tai ne anekdotai, tai faktai. Yra skirtumas tarp išgydymo ir pasveikimo. Išgydyti reiškia atsikratyti ligos, o pasveikti reiškia tapti sveikam. Gydymas yra įmanomas kartais, o gijimas- visada. „Gijimas paprasčiausiai reiškia, kad savo gyvenime turėsite daugiau tikslų, laimės ir sveiko elgesio , o tai, mano nuomone, yra gražūs dalykai, kuriuos reikia pradėti daryti dabar, nesvarbu, kiek laiko liko gyventi kiekvienam iš mūsų“ Kelly A. Turner
Pagal Kelly A. Turner knygą „RADIKALI REMISIJA“ (Pasveikti, kai nėra jokių galimybių)
Parengė Leonarda Šarakauskienė
info@sarakauskiene .lt
ERKĖS JAU AKTYVIOS. SKIEPYKIMĖS !
Itin besikeičiant klimato sąlygoms , kai šaltuoju metų laikotarpiu nebėra žemos temperatūros, anksčiau pabunda ir erkės, o jų aktyvumo laikas vis ilgėja. Kaip portalui manodaktaras.lt teigė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro užkrečiamųjų ligų specialistė, medicinos entomologė Milda Žygutienė, anksčiau erkės suaktyvėdavo balandžio-gegužės mėnesiais, tačiau šiltėjant žiemoms jų sutikti galime jau ir kovą. Tad nuo erkinio encefalito suskubti skiepytis patariama jau dabar.
Skiepai nuo erkinio encefalito – pagrindinė priemonė apsisaugoti nuo šios ligos. „Žinoma, raginame skiepytis visą žiemą, nes tuomet be jokio streso organizmą galima paruošti šiltajam sezonui. Tačiau ir dabar, artėjant kalendoriniam pavasariui, dar nevėlu tai padaryti. Praėjus dviems savaitėms po antrosios vakcinacijos dozės, jau susiformuoja imunitetas ir galima daug drąsiau jaustis, einant pasivaikščioti į parką ar pamiškę“, – pasakojo medicinos entomologė M.Žygutienė ir priminė, jog skiepijimo nuo erkinio encefalito kursas susideda iš trijų injekcijų, toliau – imunitetą palaikančios vienkartinės vakcinacijos dozės kas 3–5 metus.
- Pirmosios dvi dozės paprastai suleidžiamos išlaikant 1–3 mėnesių tarpą;
- Trečia dozė – praėjus 5–12 mėnesių po antrosios injekcijos.
- Vėliau reikalingos sustiprinančios dozės, kurių įskiepijimų intervalai gali būti skirtingi, priklauso nuo žmogaus amžiaus (kas 3–5 m.).
Beje, nuo erkinio encefalito rekomenduojama skiepyti ir vaikus nuo vienerių metų amžiaus.
Užkrečiamųjų ligų specialistė patikino, jog net ir šiltesnę žiemą erkėms reikia pamiegoti, tačiau kai temperatūra pakyla iki dešimties laipsnių šilumos (kaip buvo keletą vasario dienų), jos sukrunta. „Gerai nors tai, jog šaltuoju periodu esame tinkamai apsirengę, tad erkėms sunkiau prasibrauti pro kelis drabužių sluoksnius. Tačiau vis tik noriu atkreipti dėmesį, jog mūsų budrumas šiuo laikotarpiu yra sumažėjęs, nes niekas nesitiki, kad erkę galima parsinešti po pasivaikščiojimo parke. Todėl noriu paraginti būti budresniems ir grįžus po pasivaikščiojimo, ypač su augintiniais, nepamiršti apžiūrėti ne tik jų, bet ir savo kūno. Beje, mūsų augintiniai dažniausiai ir yra tie pirmieji pranašai, kad erkės jau pabudo“, – teigė medicinos entomologė M.Žygutienė.
Trečdaliui persirgusių – sunkūs liekamieji reiškiniai
Kasmet Lietuvoje registruojama apie 300–500 erkinio encefalito susirgimo atvejų bei apie 2–3 tūkst. susirgimų Laimo liga (tai taip pat klastinga erkių platinama liga, nuo kurios, deja, nėra skiepų, tad gydoma antibiotikais).
Erkinis encefalitas (EE) – itin sunki liga, sukeliama erkinio encefalito viruso ir pažeidžianti galvos smegenis. Net trečdalis persirgusių šia liga, anot speicialistės, turi taip vadinamų poencefalitinių liekamųjų reiškinių, kurie yra skirtingo sunkumo, gali trukti mėnesį, metus ar visą gyvenimą.
„Šie liekamieji reiškiniai vienaip ar kitaip kenkia žmogaus gyvenimo kokybei. Vienus lydi galvos skausmas, kiti po ligos sunkiau valdo kažkurią kūno dalį, dar kitus šis virusas gali pasodinti į neįgaliojo vežimėlį. Na o blogiausias scenarijus, kai tenka registruoti mirties atvejus – kasmet bent po kelis“, – pasakojo medicinos entomologė M.Žygutienė.
.
Simptomai panašūs į gripą
Jei jums, rodos, be jokios priežasties suskaudo galva, staiga atsirado nedidelė temperatūra, ėmė skaudėti raumenis ar pajutote „kaulų laužymą“ – pirma mintis, kuri gali šauti į galvą – gripas. Ir tai, pasak entomologės M.Žygutienės, gali būti tiesa, nes erkinio encefalito ir gripo simptomatika labai panaši.
Per kiek laiko gali pasireikšti erkinio encefalito požymiai? Anot entomologės, dažniausiai stebimas dviejų savaičių laikotarpis, bet vieniems gali pasireikšti anksčiau, kitiems vėliau.
„Tad jei tikrai žinote, kad jums buvo įsisiurbusi erkė, būtina savo sveikatos būklę stebėti bent 30 dienų. Jei per tą laiką nepajutote nieko neįprasto, vadinasi, viskas gerai. Bet jei pajutote nors kelis į gripą panašius simptomus, skubiai kreipkitės į gydytoją“, – patarė M.Žygutienė.
Mat erkinis encefalitas gali būti klastingas – pirmieji simptomai dažnai aprimsta, tuomet dažnas pagalvoja, kad liga pasitraukė. Bet po poros savaičių, anot pašnekovės, gali smogti antroji ligos banga, tuomet ligonis dažniausiai hospitalizuojamas.
Tačiau būna žmonių, kurie perserga besimptome erkinio encefalito forma – juos užkrečiamųjų ligų specialistė vadina savotiškais „laimės kūdikiais“, nes jie įgyja natūralų imunitetą kartais to net nežinodami.
Kur ir kada didžiausi užsikrėtimo pavojai?
Lietuva – viena iš tų šalių, kurių klimatas ir gamtinė aplinka erkėms vystytis yra vienas palankiausių, todėl nenuostabu, jog erkių populiacija mūsų šalyje kasmet vis auga.
„Erkių, deja, tikrai nemažėja, nes čia joms visos palankios sąlygos veistis, daugintis ir kitaip išgyventi, mat turime gausius žolynus, miškus, vasarą – šilumą ir drėgmę. Be to, yra pakankamas kiekis maitintojų, iš kurių erkės siurbia kraują – tai laukiniai paukščiai, žvėrys, smulkieji graužikai ir kt. Jų populiacijos gana didelės, o erkėms to ir tereikia, nes jos labai neįnoringos, maitinasi bet kurio stuburinio krauju“, – paaiškino entomologė M.Žygutienė.
Daugiausiai erkių galima aptikti miesto parkuose, pamiškėse, aukštose žolėse, įvairiuose šabakštynuose, kur mažai saulės ir daug drėgmės. Jos neskraido, nešokinėja nuo medžių ir specialiai neieško, kur įsisiurbti. Tačiau vaikštinėdamas parku žmogus gali net nepastebėti, kaip, pavyzdžiui, kelnių klešnė palies žolę, ant kurios tykojo erkė.
Ir, pasak užkrečiamųjų ligų specialistės, to erkei bus gana: „Kadangi ji reaguoja į šilumą, ieškos plyšelio, kaip patekti ant nuogo kūno ir įsikabinti – gali nuo pėdų lengvai nuropoti iki pat kaklo, kur ploniausia oda“, – sakė entomologė.
Todėl grižus iš pasivaikščiojimo po pamiškes ar pievas, būtina kuo skubiau nusirengti drabužius ir apžiūrėti visą kūną. Drabužius specialistė pataria laikyti kurį laiką negyvenamoje patalpoje (verandoje, sandėliuke ar balkone) arba pakabinti ant karšto radiatoriaus, nes erkės bijo karščio, arba galima rūbus iškart išskalbti. Būtina atidžiai apsižiūrėti savo kūną: pažastis, kaklą, galvą, ypatingai pakinklius, kirkšnis, kur jos neretai įsisiurbia.
Pasak entomologės, būna atvejų, kai žmogus nepastebi erkių nimfučių, kurios yra labai nedidelio dydžio: galbūt ta vieta paniežtės ir pasimirš, o po kelių savaičių galite pajusti pirmuosius ligos simptomus.
Gydoma, atsižvelgiant į simptomus
Anot specialistės, specifinio erkinio encefalito gydymo nėra. Žmogus gydomas, atsižvelgiant, kokie tuo metu pasireiškia simptomai: galvos skausmas, pakilusi temperatūra, silpnumas, traukuliai ar smegenų edema (patinimas). Ligoniui skiriami vaistai nuo skausmo, uždegimo bei raminamieji vaistai.
Sutrikus kvėpavimui, prijungiamas dirbtinio kvėpavimo aparatas, o jei pasireiškia rijimo sutrikimai, žmogus maitinamas per zondą. Kai baigiasi ūminis ligos laikotarpis, skiriama reabilitacija liekamiesiems ligos reiškiniams gydyti.
Kaip teisingai ištraukti erkę?
Pastebėjus įsisiurbusią erkę, reikėtų stengtis kuo skubiau ją ištraukti, judesiu traukiant į viršų. Medicinos entomologė M.Žygutienė pataria tai daryti pincetu, bet jei jo nėra po ranka, galima nagu ar kitais būdais. Jei negalite ar nepasiekiate patys, paprašykite artimųjų pagalbos.
„Nereikia jos sukioti, geriausia pašalinti staigiu judesiu. Tepti aliejumi ar kremais tos vietos taip pat nerekomenduojama, nes taip tik suerzinsite erkę ir ji pradės aktyviau siurbti kraują. Jei ir liko straubliukas, nieko tokio, tačiau būtina stebėti savo savijautą, – paaiškino specialistė. – Kodėl skubėti? Nes reikia kuo greičiau nutraukti erkės maitinimąsi. Encefalito virusas yra erkės seilių liaukose, ir pirmų dešimties minučių laikotarpiu siurbdama kraują ji tą sukėlėją perduoda, tad kuo greičiau ją pašalinsime, tuo mažiau ji to viruso suleis. Kalbant apie Laimo ligą, erkės ištraukimo laikas dar svarbesnis, nes Laimo ligos sukėlėjas paprastai suleidžiamas per vieną ar dvi paras
Straipsnis perspausdintas iš“Delfi“ dienraščio skilties „Manodaktaras.lt“
Leonarda Šarakauskienė
LAIMO LIGA. KĄ VERTA ŽINOTI.
Artėja pavasaris, vasara kuomet daug laiko praleisime lauke, miške ir neišvengsime erkių įsisiurbimų bei įkandimų. Ne visos erkės platina ligas, bet yra ypatingai pavojingų. Viena tokių- Laimo ligos sukėlėja Borrelia burgdorferi. Liga perduodama per kraują su erkių seilėmis.
Laimo ligos pavadinimas kilęs nuo JAV esančio Laimo miestelio (Old Lyme) pavadinimo.
Laimo ligos požymiai yra nespecifiniai ir dažnai primena kitų ligų simtomus: sąnarių skausmai, sprando raumenų rigidiškumas (sunku sukioti galvą) skauda visus raumenis, nuovargis ar net depresija. Šie simptomai atsiranda praėjus 2-3 savaitėms po erkės įkandimo. Ir tęsiasi iki 2-3 mėnesių.
Įkandimo vietoje atsiranda raudonas, apvalus, kietokas sukietėjimas, kuris per tris, keturias savaites savaime išnyksta. Paraudimo neskauda , neniežti, bet gali pakilti temperatūra, skaudėti galvą, sąnarius. Neįtariant ir negydant ligos, infekcija gali išplisti ir pasireikšti odos (smulkus bėrimas), nervų, smegenų ir jų dangalų , širdies, limfmazgių, akių pažeidimais.
Kaip diagnozuojama Laimo liga?
Priklausomai nuo ligos stadijos, įtariamo įkandimo laiko, ligos diagnostika skiriasi. Pačioje pradžioje liga diagnozuojama remiantis simptomais. Norint patvirtinti ligą vėlesnėse stadijose, padeda Boreliozės (Laimo ligos) IgM ir IgG antikūnų nustatymas kraujyje. Anksčiausias laikas diagnostikai yra 4-6 sav. nuo erkės įkandimo. Ankstyvi tyrimai, ieškant antikūnus kraujyje, gali suklaidinti, nes antikūnų kiekis gali būti labai mažas.
Pačios erkės tikrinimas įmanomas, tačiau nerekomenduojamas. Tyrimui tinkama tik gyva erkė ir ją ištyrus- negalima įrodyti, kad būtent ta erkė užkėtė žmogų. Erkių antikūnų tyrimai atliekami specializuotose laboratorijose.
Negydoma liga organizme plinta ir gali pakenkti sąnariams, nervų sistemai, veikti į širdies-kraujagyslių sistemą. Sunkesniais atvejais vargina pastovūs galvos skausmai, galvos svaigimas, silpnėja atmintis, atsiranda „širdies permušimai“, dusulys, vargina pastovus nuovargis. Negydoma ir įsisenėjusi liga ypatingai pažeidžia smegenis bei nervų sistemą. Ypatingai sunkiais atvejais nors ir retai, bet galimi epilepsijos priepuoliai.
Ar kitos erkės gali sukelti Laimo ligą? Ne, negali. Lietuvoje Laimo ligą platina iksodinės (ganyklinės) Ixodes ricinus erkės. Tiek nimfos, tiek suaugusios erkės gali užkrėsti žmogų. Kartą užsikrėtusios borelijomis, erkės išlieka nešiotojomis visą savo gyvenimą. Borelijų infekcijos šaltiniai – įvairūs gyvūnai, dažniausiai smulkūs žinduoliai, paukščiai. Ta pati erkė gali būti ir kitų ligų (pvz., erkinio encefalito viruso, babezijos) pernešėja.
Per karvių ir ožkų pieną Laimo ligos sukėlėjai neplinta. Užsikrėtus borelijomis, nebūtinai susergama Laimo liga, t.y. tuomet gaminasi specifiniai antikūnai prieš borelijas, tačiau ligos požymių nebūna. Erkių platinamos bakterijos Laimo ligą gali sukelti ir naminiams gyvūnams-šunims, katėms. Ja užsikrėtus, gali išsivystyti sąnarių uždegimas ir šuo ima šlubuoti, taip pat padidėja limfmazgiai, praranda apetitą, jautriai reaguoja į prisilietimą. Ligos požymiai gali pasireikšti po infekuotos erkės įsisiurbimo praėjus 1–2 ar net 5 mėnesiams. Užsikrėtęs Laimo liga gyvūnas ligą žmogui gali perduoti tik kraujo keliu-įkandus, įbrėžus. 
Ar persirgus Laimo liga susidaro patvarus imunitetas?
Persirgus Laimo liga, imunitetas neįgyjamas, ir žmogus šia liga gali susirgti pakartotinai.
Ką daryti radus įsisiurbusią erkę?
Radus įsisiurbusią erkę, būtina kuo skubiau ją ištraukti. Nes kuo ilgiau erkė įsisiurbusi, tuo didesnė tikimybė, kad bus perduotas užkratas. Nerekomenduojama aplink erkę tepti jokiais tepalais, tirpalais, nes sudirginta erkė išskiria daugiau seilių, kuriuose gali būti ligos sukėlėjų. Traukiant erkę, nereikia jos spausti. Traukti erkę geriausia su pincetu, kuo arčiau odos, staigiu judesiu. Ištraukus, dezinfekuoti žaizdelę. Užsirašykite datą, kada ištraukėte erkę. Tirti, ar ištraukta erkė yra borelijų nešiotoja, yra netikslinga, nes gali būti taip, jog erkė nespėjo perduoti ligos sukėlėjų žmogui ir neįmanoma nuspėti, ar infekuotas žmogus susirgs. Galimos ir besimptomės boreliozės formos.
Ar būtina ištraukus erkę kreiptis į šeimos gydytoją?
Nebūtina. Tačiau būtina save stebėti. Mažiausiai mėnesį. Jei šiame tarpsnyje atsirado odos paraudimas erkės įsisiurbimo vietoje, karščiavimas, skausmai (galvos, raumenų ir kt.), būtina kuo skubiau kreiptis į savo šeimos gydytoją.
Ar galima pasiskiepyti nuo Laimo ligos?
Skiepų nuo Laimo ligos nėra. Buvo pagaminta vakcina, bet jos efektyvumas tik 60%. Labai sudėtinga sukurti vakciną, nes ligos sukėlėjas labai sudėtingas mikroorganizmas, turi daug įvairiausių baltymų. Reikia surasti tą baltymą, kuris sukelia antikūnų gamybą ir neduoda pašalinio poveikio.
Kaip gydoma Laimo liga?
Laimo liga yra gydoma antibiotikais. Čia svarbu ir gydymo trukmė. Norint iki galo išgydyti Laimo ligą, antibiotikus tenka vartoti gana ilgą laiką (3-4 savaites). Įkandimo vietoje atsiradęs raudonas apskritimas vietiškai negydomas. Jis praeina savaime per keletą savaičių .Specifinio vaisto, kuris pagydytų užleistą ligą, nėra. Gydomi ligos simptomai-esant sąnarių skausmams analgetikai, antidepresantai, vitaminai.
Pagal . https://www.webmd.com
paruošė Leonarda Šarakauskienė
info@sarakauskiene.lt
STUBURO KANALO SUSIAURĖJIMO SIMPTOMAI, GYDYMAS
Stuburo kanalo arba tarpslanktelinės angos susiaurėjimas, (stenozė) kuomet smarkiai sumažėja stuburo smegenų ir periferinių nervų išėjimo angos. Šis susiaurėjimas gali sukelti padidėjusį spaudimą stuburo smegenims ir nervams, kuris gali sukelti įvairius simptomus ir nepatogumus. Nors tai gali atsirasti bet kurioje stuburo dalyje, dažniausiai stuburo stenozė paveikia juosmeninę ir kaklinę stuburo sritį. Susiaurėjimo priežastys:
- Išvaržos: Tarpslankstelių diskų fibrozinių žiedų plyšimas sukelia išvaržą, kuri gali spausti stuburo smegenis ar nervų šakneles;
- Trauma: Stiprus sumušimas ar smūgis gali sukelti tam tikrus stuburo iškrypimus bei ilgainiui susiformuojančią stuburo stenozę;
- Artritas: Osteoartritas ir reumatoidinis artritas gali sukelti kaulinio audinio deformacijas kurios susiaurina tarpslankstelinę angą ar stuburo kanalą;
- Amžius: tarpslanksteliniame diske amžiui bėgant mažėja vandens, todėl tarpslankstelinis diskas plonėja ir tai gali lemti tarpslankstelinių angų ar stuburo kanalo siaurėjimą;
- Laikysenos problemos: ilgalaikė netaisyklinga laikysena gali nulemti stenozės formavimasi;
Simptomai , rodantys stuburo kanalo susiaurėjimą:
- Nugaros ar kaklo skausmas: Tai dažnai būna pirmasis pastebimas simptomas, kuris gali būti bukas ar aštrus ir gali plisti į rankas ar kojas;
2. Sąnarių, kojų ar rankų “sustingimas”, skausmas, silpnumas, mėšlungis, tirpimas.
3.Šlapimo ir tuštinimosi sutrikimai: Sunkiais atvejais stuburo stenozė gali paveikti nervus, atsakingus už tuštinimosi ir šlapinimosi funkcijos kontrolę;
Gydymas:
- Kinezioterapija padeda sustiprinti raumenis aplink stuburą ir pagerina pažeistų vietų lankstumą bei paslankumą. Pratimų programa sudaroma individualiai reguliariai ją koreguojant ir tikrinant teisingą jos atlikimą.
2.Plaukymas, vandens procedūros sumažina nugaros raumenų įtampą,sumažina skausmus.
3.Gyvensenos korekcija: sveiko svorio palaikymas ir reguliarūs mažo intensyvumo pratimai gali sumažinti stuburo skausmą.
4. Gydymas vaistais:
Medikamentai: Priešuždegiminiai vaistai nuo skausmo ūminiu periodu, raumenis atpalaiduojantys vaistai gali suteikti palengvėjimą nuo skausmo ir uždegimo;
Intrastuburinės (epidurinės) kortikosteroidų injekcijos (blokados): kortikosteroidų injekcijos į paveiktą vietą gali sumažinti uždegimą ir laikinai malšinti skausmą
5.Operacija: kai konservatyvūs gydymo būdai nesuteikia palengvėjimo arba esant sunkiam stuburo stenozės atvejui, gali prireikti operacijos. Procedūros, tokios kaip laminektomija ar stuburo fuzijos operacija, gali sukurti daugiau vietos stuburo kanale ir stabilizuoti aplinkinius segmentus;
Stuburo kanalo susiaurėjimas – gyvenimo kokybę apsunkinanti liga, tačiau tinkamai diagnozuojant ir gydant, žmonės gali neblogai ir kokybiškai gyventi. Jei įtariate, kad turite stuburo kanalo susiaurėjimą (stenozę) patiriate stuburo skausmą, kojų, rankų tirpimą, svarbu pasikonsultuoti su sveikatos specialistu ar kineziterapeutu, kad liga būtų tiksliai diagnozuota , būtų sukurtas ir pritaikytas individualus gydymas. 
Pagal WebMD www.webmd.com
Paruošė L. Šarakauskienė
info@sarakauskiene.lt
KODĖL SENSTAME IR KODĖL TAI NEPRIVALOMA
(Pagal David A. Sinclair ir bendraautorių knygą “Gyvenimo trukmė”)
Knygą pavadinčiau didele tiriamąja kelione , kuri nuneša ne tik į mokslo ir medicinos gelmes tiriant senėjimo priežastis ir pasekmes, bet taip pat ir į artimesnę ar tolimesnę ateitį apie kurią drąsiai kalba mokslininkų ir tyrėjų bendruomenė. Knygoje pateikti teiginiai bei įrodymai išsamiai paremti kitose knygose, tyrimuose, žurnalų straipsniuose , pokalbiuose sukaupta medžiaga.
Svajonė prailginti žmonių gyvenimą negimė XXI amžiaus pradžioje, lygiai kaip svajonė skraidyti negimė pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais. Nuo šumerų laikų iki hebrajų raštuose minimų ilgaamžių sulaukusių neįtikėtinai ilgo amžiaus, biblijinės šventosios žmonijos istorijos liudija apie giliai įsišaknijusį mūsų susižavėjimą ilgaamžiškumu. Tačiau atmetę mitus ir legendas , turime visai nedaug įrodymų, kad kažkam pavyko savo gyvenimą prailginti daugiau nei ties vieno šimtmečio riba.
Jei anksčiau mėginta svarstyti apie galimybes koreguoti senėjimo procesą-o tai daryta neretai, buvo galvojama, kad pakeisti šį reiškinį itin sudėtinga , gal ir apskritai neįmanoma. Be abejo, didžią dalį žmonijos istorijos senėjimą vertino panašiai , kaip metų kaitą. Kiek vėliau pradėta mąstyti, kad taip, senėjimas neišvengiamas, tačiau galbūt įmanoma susidoroti su kai kuriomis ligomis, paverčiančiomis senėjimą tokiu nemaloniu procesu. Dar vėliau paaiškėjo, kad vienu metu galima imtis gydyti atskirus senėjimo požymius ir net po kelis šio proceso simptomus. Bet ir tuomet atrodė, jog tai bus misija, pareikalausianti milžiniškų pastangų.
Pastaraisiais dešimtmečiais gyvenimo trukmė gerokai pailgėjo. Gyvename ilgiau nei kada nors anksčiau. Vis dėlto ne kažin kiek geriau. Per pastarąjį šimtmetį įgavome daugiau metų, bet ne ilgesnį gyvenimą- bent jis ne toks, kokį gyventi būtų verta: gyvenimo trukmei ilgėjant, paskutinį dešimtmetį ar daugiau paskutinių savo gyvenimo metų praleidžiame kentėdami vieną ligą po kitos. O jei būtų kitaip?
a. Jei galėtume išlikti jaunesni ir ne keleriais metais , bet ilgiau? Jei paskutiniai gyvenimo metai ne taip smarkiai skirtųsi nuo visų ankstesnių?
b. O ką, jei trečioji gyvenimo dešimtis nebūtų tokia įtempta, o ketvirtoji ir penktoji nereikštų „vidutinio amžiaus“? Kaip jums patiktų sulaukus 50-ties nuspręsti viską pradėti iš naujo ir neturėti priežasčių taip pasielgti?
c. Kaip atrodytų pasaulis, jei perkopę šešiasdešimt neturėtume jaudintis, ką paliksim po savęs ? Kaip viskas atrodytų, jei nebereikėtų jaudintis dėl nenumaldomai bėgančio laiko?
Buvo laikai, kai dauguma žmonių nesulaukdavo 40-ties, 50-ties. Nors vidurkis ir didėjo, viršutinė riba liko nepakitusi. Kiek siekia raštu fiksuota žmonijos istorija, būta žmonių, sulaukusių šimto metų, tačiau tik nedaugelis pasiekia šimtas dešimtąjį ir beveik niekas nešvenčia šimtas penkioliktojo gimtadienio.
Esama skirtumo tarp gyvenimo ir gyvybingumo pratęsimo. Šiuos dalykus įmanoma įveikti, tačiau laikyti žmones gyvus ištisais dešimtmečiais po to, kai jų gyvenimo esme tapo skausmas, ligos, trapumas , judrumo sumenkėjimas, proto neįgalumas, tai jokia vertybė.
Tai kokia tikroji viršutinė riba? Knygos autoriai nemano, kad ji egzistuoja. Nėra jokio biologinio dėsnio, dėl kurio turėtume senti. Aišku, dar toli esame nuo pasaulio, kuriame natūrali mirtis bus retenybė, tačiau ne už kalnų tos dienos, kai ji bus pastumta gerokai į ateitį.
Ilgą laiką mokslininkai šventai tikėjo, kad vienas organas su amžiumi nesensta, netgi tobulėja. Tai smegenys. Kad suprastų, kokias funkcijas atlieka smegenys, žmonijai prireikė net kelių tūkstantmečių, nes senovės kultūrose jausmų, minčių ir atminties centru buvo laikoma širdis. Net senovės Egipte smegenys buvo laikomos pertekliniu organu, tad balzamuojant kūnus, jos buvo pašalinamos. Galutinai suprasti, kad smegenų pažeidimai keičia asmenybę, prireikė daugiau nei pusantro tūkstančio metų!
Bet argi tik smegenys kaltos dėl senėjimo? Kad suprastume, kaip vyksta senėjimas turime leistis kelionėn gilyn į ląstelių pasaulį, iš ten- dar giliau iki amino rūgščių ir DNR , kuri yra visos genetinės informacijos nešėja.
1961m. mokslininkai atskleidė, kad ląstelių senėjimo procesai tiesiogiai siejasi su telomerų –trumpų DNR atkarpų , sudarytų iš baltymų-ilgiu. 2009m. trys JAV mokslininkės apdovanotos Nobelio premija už telomerų ir telomerazės tyrimus. Telomerai randami chromosomų galuose , tai kaip ir chromosomų apsauga. Tai panašiai kaip batų raištelių plastmasiniai galiukai. Kaip telomerai susiję su senėjimo procesu? Kiekvieną kartą, pasidalijus ląstelei, telomerai trumpėja ir žmogus sensta. Nustatyta, kad labiausiai telomerų trumpėjimas paveikia ląsteles, kurios gaminasi greičiausiai: ląsteles esančias odoje, plaukuose, imuninėje sistemoje. Gera žinia ta, kad tyrimai atskleidė, jog mes nesame visiškai bejėgiai ir galime daryti įtaką telomerų ilgiui. Telomerai trumpėja ne tik su amžiumi, bet ir veikiami išorinių veiksnių-alkoholis, rūkymas , stresas, neteisinga mityba, fizinio aktyvumo trūkumas-trumpina stelomerus.
Kokia yra ilgų sveiko gyvenimo metų paslaptis? Mokslininkai rekomenduojamą sveiko gyvenimo būdo programą pavadino „Pasidaryk pats“(angl.DO it Yourself).
Kiekvienas žmogus turi permąstyti ir pakoreguoti savo dienos režimą (mitybą, fizinį aktyvumą, miegą, emocinę ir psichologinę būseną). Ši saikingo sporto ir sveiko gyvenimo būdo programa yra laikoma vienu iš pagrindinių disciplinos požymių, gelbstinčiu nuo biologinio senėjimo bei streso. Ar kada pagalvojote, kodėl vieni žmonės sensta lėčiau už kitus? Pasirodo , kad su tuo susiję ne tik genai. Daugelis net nepagalvoja, kad organizmo senėjimas neapsiriboja tik tuo, ką akivaizdžiai matome, tačiau iš tiesų viskas vyksta giliai, ląstelių lygmenyje. Tai, ką mes valgome, kiek judame, kaip mąstome, netgi kaip jaučiamės, gali arba padėti ląstelėms išlikti sveikoms, arba priešingai, labai joms pakenkti.
Kokie ateities žingsniai? Vienas svarbiausių veiksnių- pasenusių ląstelių kaupimasis. Šios pasenusios ląstelės dar vadinamos „ląstelėmis zombėmis“, mat tiesiog atsisako išnykti , nors pagal visus medžiagų apykaitos dėsnius turėtų sunykti. Kada mūsų organizme atsiranda daug pasenusių ląstelių, akivaizdu, kad senėjimas mus jau tvirtai laiko savo gniaužtuose. Todėl šiame karo su senėjimu fronte reikalingi „zombių žudikai“. Pirmieji sėkmingi bandymai jau atliekami-kuriama medikamentų grupė-senolitikai. Pirmieji senolitikų bandymai su žmonėmis pradėti 2018m. bandant išgydyti osteoartrozę ir glaukomą-sutrikimus, atsiradusius dėl pasenusių ląstelių kaupimosi. Prireiks dar kelerių metų, kol bus pakankamai žinoma apie šių vaistų poveikį, saugumą, veiksmingumą. O galbūt atsiras galimybė skiepytis nuo senėjimo, o ne paprasčiausiai gydyti jo simptomus , ar šį procesą sulėtinti. O jei būtų įmanoma neleisti ląstelėms prarasti savo tapatybės ir pasenti?
Kas mūsų laukia? Kai žmonės pripažins, kad senėjimas nėra neišvengiama gyvenimo dalis, ar jie pradės labiau savimi rūpintis: vartoti mažiau kalorijų, daugiau sportuoti, daugiau bendrauti? Šios priemonės prieinamos daugeliui, nepriklausomai nuo jų socialinio-ekonominio statuso ir jų poveikis ilgaamžiškumui nepaprastai gerai ištirtas. Tinkamai besimaitinantiems ir fiziškai aktyviems žmonėms realu tikėti dešimčia metų ilgesnio gyvenimo. Reikia turėti omenyje ir tai, kad kuo ilgiau gyvename, tuo labiau auga tikimybė gauti naudos iš kardinalių medicinos proveržių, kurių dar net negalime numatyti. Tarptautinėse konferencijose jau diskutuojama apie tai , kaip žmogaus vidutinės gyvenimo trukmės prailginimas pakeis pasaulį. Diskutuojama klausimu ar tai tikrai įvyks, bet ko turėtume imtis, kai tai įvyks.
Atsižvelgiant į sparčią biotechnologijų pažangą ir tai, jog vis geriau išmokstama manipuliuoti pirminę ląstelių būseną atkuriančiais faktoriais, gali būti, kad užteks panaudoti vaistus, stabdančius senėjimo procesus, ar apsaugančius nuo senatvinių ligų-osteoporozės, širdies ir kraujagyslių, senatvinės demencijos ir kt. Skamba kaip mokslinė fantastika? Mokslininkas David A. Sinclair savo knygoje „Gyvenimo trukmė“ taip nemano. Mokslas juda į priekį tiek mažais, tiek dideliais žingsniais, tačiau vis dėlto-tik po vieną žingsnį.
Pagal knygą "Gyvenimo trukmė"
Leonarda Šarakauskienė
MAN DIAGNOZUOTAS KRŪTIES VĖŽYS (susirgusių moterų pasakojimai)
„Laikas, rodos, sustojo; jis nebebuvo panašus į upę, kuri išplaukia iš tamsos ir dingsta tamsoje; jis pavirto ežeru, kuriame be garso atsimuša gyvenimas“.
Erichas Marija Remarkas
Apie krūties vėžį, XXI-ojo amžiaus moterų rykštę, populiarių ir mokslinių straipsnių prirašyta labai daug. Internetas mirga straipsnių įvairove nuo vėžio diagnostikos iki ligos gydymo. Tačiau mažai rašoma apie moterų išgyvenimus susirgus krūties vėžiu, jų savijautą sužinojus, kad serga vėžiu: juk diagnozavus šią ligą, moterį užgriūva didžiulis emocinis ir psichologinis krūvis. Kol sveikos, motinos tikisi matyti savo suaugusius vaikus, dukterys – gyventi ilgiau už savo mamas ir jas palaidoti, žmonos – sulaukti senatvės su savo vyrais. Sužinojus, kad susirgai krūties vėžiu – gyvenimas tarsi sustoja, gydytojo aiškinimai apie gydymosi galimybes – operaciją, chemoterapiją, radioterapiją – pakimba ore, dar nieko neįtikina ir kelia siaubą….Kaip jautėtės, kai pirmą kartą išgirdote vėžio diagnozę – klausiau moterų, kurios sužinojo šią baisią tiesą? Istorijas, kurias papasakosiu yra autentiškos, tai pasakojimai moterų, kurios susirgusios rašė dienoraščius ir puikiai prisiminė pirmąją reakciją, sužinojus apie šią ligą.
Pirmoji istorija labai sukrečianti. Jauna, išvaizdi moteris sėdėjo prie mano kabineto. Kai išleidau paskutinę pacientę, ji nedrąsiai įėjo į kabinetą ir paprašė patarimo, ką jai daryti, nes labai tinsta ranka. Jos neregistravo, nes neturėjo šeimos gydytojo siuntimo, todėl laukė tikėdamasi, gal apžiūrėčiau be registracijos. Ji rašanti disertaciją ir neturinti laiko vaikščioti pas gydytojus. Paprašiau moterį nusirengti. Bet ji pasakė – man tik ranką pažiūrėkite ir paskirkite gydymą. Paaiškinau, kad ranka tinti gali dėl įvairių priežasčių, o kad rasčiau tą priežastį, aš turiu apžiūrėti ją visą. Moteris labai susijaudino, norėjo net išeiti iš kabineto, bet pagaliau apsigalvojo ir nusirengė. O, dangau! Visa jos krūtis išopėjusi, dideli pažasties limfmazgiai buvo rankos tinimo priežastis. Nustebino, kad jauna, išsilavinusi moteris taip užleido savo ligą. Aš gydžiausi – tyliai prisipažino. Mane gydė ekstrasensas, griežtai uždraudė naudoti bet kokius vaistus, nes tuomet neveiks jo skiriamas gydymas. Paaiškinau gydymo galimybes, kad tai užtruks ilgai, disertacijos gynimą teks atidėti, nes visas jėgas teks skirti gydymui. Deja, liga buvo įsisenėjusi, jau išplitusi vidaus organuose ir gydymas laukiamo efekto nedavė. Aplankiau ją gulinčią mūsų ligoninės paliatyvaus gydymo skyriuje. Ji puikiai suprato savo būklę, žinojo, kad disertacijos jau niekada negins, kad ji lėtai miršta. „Mirimas nesukelia kančios. Ją sukelia priešinimasis jai“ – pasakė ji man.Po kelių dienų ji tyliai užgeso…
Kita pacientė – 37 metų medicinos sesuo, kuri netikėjo krūties vėžio diagnoze, kol negavo biopsijos atsakymo. „Sunku patikėti, kad po 15 metų medicininio darbo patirties pati tapau ligone“. Tai buvo didelis smūgis jai – juk ji matydavo, kaip miršta vėžiu sergantys pacientai, juos slaugydavo. Kas manęs laukia? Kiek aš gyvensiu ? Kaip viską pasakyti šeimai? Mama serga Alzheimerio liga, kas bus su ja? Moterims įprasta pirmiau rūpintis kitais, o tik paskutinėje vietoje savimi. Pacientė gydymą atlaikė puikiai ir šiandien savo patirtais išgyvenimais dalinasi su kitomis moterimis, drąsindama jas nebijoti gydymo, jo šalutinių padarinių. Kaip ji sako – sunkiausi buvo pirmieji metai, o dabar ligą primena tik kasdien naudojamos hormoninės tabletės.
Dar vienas atvejis. Moteris prisipažino: kai man nustatė krūties vėžį, puoliau į paniką. Iki tol maniau, kad tai gali atsitikti kitoms, bet ne man. Nejaugi mano trys dukrelės liks našlaitėmis? Neturiu tėvų, vyras mėgstantis išgerti ir nelabai rūpinasi šeima. Esu mokytoja, kaip reikės eiti į klasę su peruku, nes žinojau, kad nuo chemoterapijos nuplinkama. Paaiškinau moteriai, kad nuplikimas yra mažmožis, jei gydysis, augins savo dukreles ir sulauks anūkų. Vėliau, baigusi gydymą, moteris man sakė: „Kol gydaisi, ramina tai, kad kažką darai su savo liga. Bet po gydymo atsiranda baimė, kad liga neatkristų, neatsirastų antrinių navikų”. Baigusioms gydymą moterims aš visuomet aiškinu: nebijokite vėl kreiptis į jus gydžiusius gydytojus, jie atliks reikiamus tyrimus ir išsklaidys jūsų baimes , o jei bus ligos atkrytis (nuo to nei viena moteris neapsaugota), tai šiuo metu jau yra efektyvių vaistų ligos atkryčių gydymui.
Keletas svarbių faktų apie krūties vėžį:
1. Krūties vėžys nėra vienalytė liga, ji gali būti įvairių tipų ir stadijų, kiekvienu atveju reikalingas skirtingas gydymas.
2. Moteris turėtų žinoti savo ligos tipą, stadiją, kitas svarbias naviko charakteristikas, kad įsitikintų, jog skiriamas gydymas yra geriausias jos ligai.
3. Tinkamas gydymas, artimųjų parama ir priežiūra padidina tikimybę greičiau pasveikti ir žvelgti į ateitį be ligos.
4. Bet koks perdėtas ieškojimas „stebuklingų“ gydymo galimybių, vaistų, nepagerina ligos eigos, nepadeda pacientei atsipalaiduoti, užsimiršti. Ji tarsi „užstringa“ ligoje, neturi reikalingos dvasinės ramybės atsigauti po ligos, po alinančio gydymo.
55 metų pacientei buvo diagnozuotas didelis krūties navikas. Jos vyrui gydytojai pasakė, kad ji gyvens neilgai. Po to moteris prisiminė: sužinoję mudu su vyru puolėme į paniką, netekome vilties ir pajutome didelį, neaprėpiamą liūdesį. Tai buvo nepaprastai gili krizė mūsų šeimos gyvenime, tačiau ji leido suprasti, kokia yra draugystės ir meilės reikšmė, padėjo atrasti būdą, kaip iš tikrųjų būti kartu su žmogumi ir suprasti vienam kitą…Visą gydymo periodą vyras ir visa mano šeima buvo šalia, ir tas jausmas, kad esi ne vienas, padėjo atlaikyti gydymo krizes, sunkiausius periodus, kai atrodė, kad jau viskas baigta, daugiau neištversiu. Per ligą aš supratau – ne aš viena sirgau vėžiu, vėžiu sirgo visa mano šeima.
Iš tikrųjų – artimųjų meilė, globa, supratimas ir pagalba sunkioje ligoje daro stebuklus. Štai pasakoja duktė, ištikimai slaugiusi savo sergančią mamą: kai mano mamai diagnozavo krūties vėžį, kiekvieną dieną ja labai rūpinausi. Kartu su ja eidavau į gydytojo konsultacijas, kartu važiuodavome į chemoterapijos ir radioterapijos seansus. Tas laikas mums buvo sunkus, tačiau jaučiau palaimą būdama šalia mamos ir ją remdama. Galvoju, kad mano parama sergančiai mamai liks svarbiausiu dalyku, ką esu nuveikusi savo gyvenime.
Kas labai vargina po gydymo? Tai bendradarbių, pažįstamų, draugų požiūris. Moterys prisipažįsta: labai nemėgstu, kai kas nors prieina prie manęs, paima už parankės ir klausia: kaip laikaisi? Atsakau: gerai. O jie neatlyžta: ne, tu sakyk, kaip iš tikrųjų laikaisi? Jei galvojate, kad išgyvenusios krūties vėžį moterys yra verksnės, nuliūdusios – pamirškite tai! Persirgusioms moterims būna liūdna, kai draugės ar draugai atitolsta dėl savo baimės, nejaukios savijautos lyg bijodami užsikrėsti, neturėdami ką kalbėti. Turbūt svarbiausias dalykas, kuriuo pasižymi persirgusios krūties vėžiu moterys, yra jų optimistinė pasaulėžiūra. Jos žino paslaptį, kurią kiti žmonės dažnai savo pasirinkimu ignoruoja: mums visiems lemta mirti ir svarbu prasmingai praleisti tą laiką, kuris liko gyventi. Besimokant mąstyti pozityviai, krūties vėžys yra žiauri mokymo priemonė, bet ją atlaikiusios moterys tampa dar stipresnės nei buvo. Jos tampa pavyzdžiu, kaip reikia branginti ir vertinti mums skirtą laiką.
Leonarda Šarakauskienė info@sarakauskiene.lt
nuotraukos iš tinklapio:google.com/images
EPIDEMIJŲ ISTORIJOS. VIRUSO COVID-19 PAMOKOS.
David S. Jones, MD, PFD
Naujasis koronavirusas vadinamas keliais skirtingais vardais: mokslinėje literatūroje dažnai vadinamas 2019-nCoV. Tarptautinis virusų pavadinimų komitetas vėliau jam suteikė SARS-CoV-2 pavadinimą. Pasaulio sveikatos organizacija jo sukeliamai ligai suteikė pavadinimą COVID-19. Visuose šiuose pavadinimuose galima įskaityti, jog kalbama apie koronavirusą.
1972 m. virusologas, Nobelio premijos laureatas Frank Macfarlane Burnet bei mikrobiologas Davidos White’as paskelbė ir drąsiai teigė , kad išaušus vakcinacijos bei imunizacijos erai, kuriant vis galingesnius antibiotikus, infekcionistų laukia ramūs laikai – ligų mažės, jų gydymas lengvės. Tačiau neatmetė, kad vis tik liks rizika netikėtai atsirasti naujoms ir pavojingoms užkrečiamoms ligoms, bet kadangi per pastaruosius 50 metų nieko neįvyko, tikimybė, kad atsiras kažkas pavojingo buvo labai maža. Atrodė, kad epidemijos domino tik medicinos istorikus.Taip atrodė 1972 m. Tačiau štai po beveik 50 metų pasipylė naujos infekcijos: nuo Herpes ir Legionierių ligos aštuntajame dešimtmetyje iki AIDS, Ebolos viruso, sunkaus ūminio kvėpavimo sindromo (SŪRS arba angl. SARS) ir šių dienų – Covid-19. Pasirodo užkrečiamos ligos niekur nedingo: jos ir toliau kelia grėsmę žmonijai, o,esant šių dienų žmonių mobilumui, plinta labai greitai. 2003 m. Kinijoje prasidėjusi SŪRS epidemija per kelis mėnesius išplito Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Azijoje. Kol viruso plitimas buvo sustabdytas, virš 8000 žmonių susirgo, 800 mirė. Tuo metu Kinijos vyriausybė buvo kritikuojama dėl lėtos reakcijos į kilusią infekciją.
Dabar naujoji epidemija vėl kilo Kinijoje, jos priežastis – koronavirusas, šiuo metu virusas jau yra 110-je šalių ir vėl ekspertai stebisi, kaip Kinija ir visas pasaulis neišmoko 2003 m. SŪRS pamokų. Europoje dar laukiama epidemijos piko: Italijoje galbūt 2020m. balandžio pradžioje (taip ir įvyko), Vokietijoje ir Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje balandžio viduryje, JAV infekcija dar tik pradėjo plisti labai greitai. Kodėl laiku neužkertamas infekcijos plitimas? Kodėl kinai vėl delsė pranešti pasauliui: „pas mus bėda, gelbėkitės”? JAV Pensilvanijos universiteto medicinos istorijos profesorius Charls Rosenberg, palyginęs pasaulio epidemijas su A. Camiu romanu „Maras”, jas vadina III-jų veiksmų socialinėmis dramomis.Ši drama dabar rodoma su Covid19: pirmiausia Kinijoje, o po to – daugelyje kitų šalių. I-sis veiksmas prasideda labai ramiai, niekas netiki ir nekreipia dėmesio, kad vyksta kažkas negerai: padaugėja sunkiau sergančių pacientų, ligos eiga komplikuota, nepasiduoda įprastam gydymui. Nors yra panašumų tarp SŪRS ir koronaviruso, bet yra ir skirtumų: SŪRS prasidėdavo labai staigiai, ryškiais gripo simptomais, todėl žmonės greičiau kreipdavosi į gydytojus. Susirgus Covid-19 simptomai gali išryškėti ir po 5 dienų, bet pacientas jau užkrečia kitus, dar nežinodamas, kad pats serga. II-sis dramos veiksmas – kuomet liga pripažįstama
.
Bet tuo metu jau būna pakankamai daug užsikrėtusių, daug sergančių, ir vienintelis sprendimo būdas – įvesti griežtus socialinius apribojimus. Kuo ryžtingiau visa tai bus daroma, tuo daugiau bus išgelbėta žmonių. Šiame antrame veiksme labai ryžtingai turi veikti vyriausybės, nekreipdamos dėmesio į ekonomines problemas, taip pat svarbus žmonių sąmoningumas. III-čiasis veiksmas dažnai būna dramatiškas ir ardantis, kaip pati liga. Epidemijos galiausiai išnyksta, tačiau kai kuriems palieka gilius randus – netekties, invalidizacijos (plaučiuose susidarę randai visą gyvenimą ribos aktyvumą, susilpnėjus imuninei sistemai – atsiranda kitų ligų pavojus). Kita istorinėje epidemijų analizėje pasikartojanti tema – medicinos išradimų ir jų įdiegimo į praktiką laikas. Pvz., raupų vakcinacija buvo aprašyta 1798 m., raupų profilaktikai skiepai panaudoti tik po 180 metų. Sifilis, viena didžiausių 20 a. pradžios rykščių, teoriškai galėjo būti išnaikintas, jei visi laikytųsi griežtos santykių drausmės susilaikymo ar monogamijos. Tačiau 1943 m. vienas JAV armijos gydytojas pareiškė: „lytinis aktas negali būti nepopuliarus”. Kai penicilinas tapo prieinamas, sifilis galėjo būti išnaikintas lengviau, bet gydytojai, bijodami palaido gyvenimo, pradėjo gąsdinti penicilino pašaliniu efektu. Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) teoriškai galėjo būti sunaikintas devintame dešimtmetyje, tačiau tai neįvyko. 1996 m. atsiradus efektyviam antivirusiniam gydymui, žymiai sumažėjo mirštamumas nuo AIDS, bet ši liga vis tiek nesibaigė. Naujas patogenas atsirado Kinijoje? Tai nenuostabu. Kinija sukėlė daug praeities pandemijų. Žmonės lėtai pripažino grėsmę. Tą dinamiką A. Camiu taip pat gerai aprašė. Pareigūnai bandė slopinti išankstinius perspėjimus. Žinoma, vyriausybė paskelbė socialinius apribojimus labai pavėlavusi. Kokie apribojimai, jei nėra patogeno? Taip atsitinka dažniausiai, ypač su tokiais patogenais, kaip gripo virusas ir SARS-CoV-2, dėl kurių žmonės tampa užkrečiami, kol jiems nėra simptomų. Tai nereiškia, kad socialiniai apribojimai yra beprasmiai. Kai 1918 m. gripas užklupo JAV, atskiri miestai reagavo skirtingai. Kai kurie sugebėjo pasimokyti iš tų, į kuriuos pirmiausia infekcija pateko. Miestai, kurie vykdė griežtą kontrolę, įskaitant mokyklų uždarymą, draudimą rengti susirinkimus ir kitokias izoliacijos ar karantino formas, žymiai sumažino bendrą mirtingumą. Agresyvūs Kinijos veiksmai galėjo sumažinti dabartinio protrūkio plitimą pasaulyje.
Medicinos istorikai ne tik profesionaliai dokumentuoja praeities epidemijų dramas, jie nesunkiai gali prognozuoti ir ateitį.Kiek mes turėtume jaudintis dėl Covid-19? Kai kurie ekspertai perspėja, kad pusė pasaulio gyventojų šių metų pabaigoje bus užkrėsti Tai gali sukelti daugiau kaip 100 milijonų mirčių. Istorija suteikia žinių apie vykusias maro, raupų, tymų, choleros epidemijas. Bet katastrofiškos epidemijos, pražudžiusios milijonus, buvo neįprastos ir vos kelios jų kilo per pastarąjį tūkstantmetį. Ar dabar esame toje neapibrėžtoje situacijoje, kai turime patogeno užkrečiamumo ir patogeniškumo derinį?
Istorija rodo, kad turime ir daug bereikalingų baimių. Yra daugybė panikos pavyzdžių apie epidemijas, kurių laukta, bet jos niekada neįvyko. Pvz., HINI gripas 1976, 2006, 2009 m., Ebola viruso plitimo rizika JAV 2014 m.
Covid-19 ateitis lieka neaiški. Nepaisant visko, vyriausybės ir piliečiai turi atsargiai mąstyti, nuolat vertinti riziką ir vykdyti politiką, proporcingą grėsmės dydžiui. Epidemijų istorija teikia daug patarimų, tačiau jie vertingi tik tuo atveju, jei į juos žmonės reaguoja išmintingai.
Straipsnį iš anglų kalbos išvertė ir sutrumpino L. Šarakauskienė: info@sarakauskiene.lt
History in a Crisis — Lessons for Covid-19. David S. Jones, M.D., Ph.D. March 12, 2020. DOI: 10.1056/NEJMp2004361. Article;
FLORIDA KEYS- TAI NE RAKTAI, O SALOS ( key angliškai – raktai )
Ilgą laiką žodį „key“ (Key West, Florida Keys ) tapatinau su anglų kalbos žodžiu „raktas“, bet pabuvojus Floridoje, sužinojau, kad šis žodis nieko bendro neturi su „raktu“. Tai ispaniško žodžio „Cayo“ trumpinys, reiškiantis „mažą salelę“. Iš tikrųjų tai mažų salelių grupės, lanku nusitęsusios nuo žemyninės pietinės Floridos dalies- Biskajos įlankos ir užsibaigiančios Dry Tortugas (Sausojo vėžlio) sala, nutolusia apie 108 km. nuo gerai žinomos Ki Vesto (Key West) salos, kurios pavadinimas kilęs iš ispanų kalbos –Cayo Hueso – Kaulų sala). Visą salų archipelagą sudaro apie 1700 didesnių bei mažesnių salų užimančių apie 356 kv. kilometrų plotą (Wikipedijos duomenys).Salas jungia 42 tiltai ir Atlanto greitkelis US-1, prasidedantis Key Weste , tęsiasi 3813km. iki Džordžijos valstijos.
Greitk
elio dalis, jungianti salas, vadinasi Vandenyno greitkeliu. Šiuo gretkeliu ir salas jungiančiais tiltais pravažiavau trumpas atkarpas- važiuojant į St. Petersburgą, Sarasotą, Siesta Key, Naples ir įspūdingu Tampos įlankos Saulės tiltu.
Ačiū draugams vežiojusiems mane įspūdinga Floridos Karibų įlankos pakrante, parodžiusiems Floridos gamtos grožį ir įvairovę.
Kelionę pradėjau vienoje žinomiausių salų- Ki Veste.(Key West.) Tai piečiausia JAV gyvenvietė. Ki Vestas- tai sala- miestas, įkurtas kaip laivų, nukentėjusių nuo Karibų jūros rifų gelbėjimo centras , vėliau tapusi kolonistų, ištrūkusių iš Nepriklausomybės karo, prieglobsčiu. Be to, čia rado prieglobstį pabėgę nuo didmiesčio gyvenimo žmonės , tokie, kaip E. Hemingvėjus, J. Buffet, T. Willjams, išlikęs baltas prezidento H.S. Trumano namas- muziejus, kuriame jis dažniausiai leisdavo žiemas. 
E. Hemingvėjui namą, kaip vestuvinę dovaną, 1931m. padovanojo turtingas jo antrosios žmonos Paulinos dėdė. Čia E. Hemingvėjus gyveno 1931-1940m. ir parašė savo garsiuosius romanus „Atsisveikinimas su ginklais“ , „Kam skambina varpai“, eilę trumpų apsakymų. E. Hemingvėjus greitai 
susipažino su vietos gyventojais, su jais susidraugavo. Dėl geraširdiškumo, nuolatinio humoro, paprastumo ir svarbiausia dėl tikro, o ne tariamo domėjimosi žmonėmis jis greitai tapdavo savas. Ki Vesto paprastų žmonių sunkus ir sudėtingas gyvenimas Didžiosios depresijos ir Kubos revoliucijos priešaušrio laikais aprašytas novelėje „Turėti ir neturėti“. Dabar E. Hemingvėjaus muziejus gausiai lankomas turistų, dar ir dabar jame gyvena 6-pirštės katės, kurias labai mėgo rašytojas.
Nors dabar salos nėra tokios atokios kaip anksčiau, tačiau Ki Vestas išlaikė „pasaulio pakraščio“ atmosferą dėl jam būdingų baltų medinių namų su dailiais raižytais balkonais, senoviniais barais, siauromis gatvėmis.
Pagrindinė Diuvalio gatvė (pavadinta pirmojo salos gubernatoriaus vardu) eina skersai per visą salą nuo Atlanto vandenyno iki Karibų įlankos. Joje dieną-
naktį nesustoja amerikietiškas gyvenimas, veikia daugybė barų, užeigų iš kurių sklinda įvairi muzika. 
Iš visų miestelio vietų puikiai matosi švyturys, statytas 1847m. Švyturys kelis kartus aukštintas, veikia ir dabar- jo šviesa sklinda keletą kilometrų į Karibų įlanką.
KI Vestas yra piečiausia Amerikos žemyno vieta, ją žymi ženklas, primenąs jūrinę buoją.Yra Meno muziejus, istorinė vieta- Zachary Tailor fortas , statytas 1845-1866m., kuris Amerikos 
Pilietinio karo laikais buvo svarbi Amerikos laivyno bazė. Yra seniausias Floridoje akvariumas, pastatytas 1932-34 metais. Tais laikais tai buvęs vienas pirmųjų ir didžiausių akvariumų Amerikoje. Kadangi sala buvo prieglauda laivų, sudužusių į pakrantės koralinius rifus, yra įdomus sudužusių laivų muziejus, kuriame saugojami eksponatai, rasti laivuose ir laivų liekanos.
Per trumpą laiką (saloje buvau tik 1,5 paros), sunku buvo viską aplėkti ir pamatyti. Nesinorėjo taip greitai palikti tą amerikietišką, ispanišku-meksikietišku koloritu nuspalvintą miestą-salą, kuriame dar gyva E. Hemingvėjaus legenda. Miesto gatvėse gali sutikti jo knygose aprašytų vietinių gyventojų- konch‘ų (conch people- taip buvo vadinami žmonės, kurie pragyvenimui rinkdavę kriaukles ) prototipų.
Vėlai vakare- skrydis į Tampą- didžiausią Floridos miestą Karibų įlankos pakrantėje, kur jau laukė lietuvių bičiulių šeima, pasiruošusi aprodyti kitas Floridos Karibų įlankos grožybes.
Kelionę pradėjome St. Petersburge- tai antras pagal dydį po Tampos miestas, įkurtas 1888 metais.
Kadangi jame yra apie 361 saulėtų dienų, miestas dar vadinamas „Saulės miestu“, ar mažybiniu „ST. Pete“ vardu.
Beveik pačiame miesto centre yra Botanikos sodas, pavadintas „Sunken Garden“ (Paskendęs sodas).Šiuo vardu pavadintas todėl, kad įkurtas nusausinto ežero dugne.Sodą įkūtė privatus asmuo -G. Turneris.Iš profesijos jis buvęs santechnikas, tačiau labai mėgęs gėlininkystę. Sode daugybė tropikinių augalų, kai kuriems daugiau nei 100 metų, yra daugybė paukščių rūšių, papūgų, tvenkiniai su flamingais juose.
Buvo malonu iš miesto šurmulio, karščio, patekti į vėsią erdvę, grožėtis tropikų gėlėmis , pasivaikščioti tankios tropikinių medžių lapijos pavėsyje.
Žavus, nedidukas senamiestis, tarp namų atsiveriantys vandenyno vaizdai ir balto smėlio paplūdimiai, aukštos palmės- viskas lyg susiliejo į vieną, ryškiomis spalvomis nutapytą paveikslą. Kito palyginimo St. Pete nerandu.
Nemažiau nustebino ir Venecijos salelė Sarasotoje. Sarasota- salų grupė: Lido Key, Siesta Key, Longboat Key ir kitos. Sarasotoje cirko impresarijus J. Ringling 1925m. pastatė venecijietiško stiliaus rūmus. Rūmai statyti kaip menų muziejus, jo paties ir jo žmonos Mable atminties išsaugojimui. Supirkęs daug meno kūrinių iš Europos, Azijos, J.Ringling norėjo , kad Floridos žmonės pamatytų koks platus ir įdomus meno pasaulis.
Renesanso stiliaus rūmai dabar vadinami tiesiog Ringling. Juose yra 21 meno galerija, sode- kopijos antikinių skulptūrų.
Visą kompleksą sudaro istorinis Ca‘d‘Zan dvaras, sodas, atsiveriantis į vandenyną, Meno biblioteka, du cirko muziejai ir istorinis Asolo teatras. Itališka Ringling architektūra turėjo įtakos ir Sarasotos senamiesčiui- daugelis senamiesčio namų primena itališką stilių,net Sarasotos simbolis yra Mikelandželo Dovydo skulptūros kopija.
J. N. Ringling yra geriausiai žinomas iš septynių brolių, iš kurių penki buvo keliaujančio cirko artistai ir sukūrė cirką tokį, koks jis yra šiandien. Pravažiavus Tampos įlankos tiltą dar vienas puikus miestelis Marko saloje-Naples. Įkurtas 1880m. ir dėl panašumo į Neapolio įlanką Italijoje – pavadintas Naples (taip angliškai vadinasi Neapolis). Naples yra rojus žvejams, povandeninio plaukiojimo mėgėjams.
Florida- ispaniškai „gėlių žemė“. Gražiai pavadino ją ispanas Juan Ponce de Leon 1513m. Tai tikra gėlių žemė, graži savo oru, augmenija, vandenimis, žmonėmis. Žmonės. Jie jau ne tokie, kokius juos matė ir aprašė E. Hemingvėjus: „Todėl, kad mes- beviltiški, pasakė jis. –Mes neturime ko prarasti. Mes jau visiškai sužverėję. Mes blogesni už tuos, kuriuos vedė Spartakas. Bet mums nieko negali padaryti, nes mes tiek mušti, kad dabar vienintelė mūsų paguoda-gėrimas ir vienintelis pasididžiavimas- kad galime viską pakęsti. Bet ne visi tokie. Kai kurie gali ir atgal duoti“ (E. Hemingvėjus „Turėti ir neturėti“). Taigi salų žmonės- mišrūs, baltieji, kubiečiai, meksikiečiai. Daug emigrantų iš visų pasaulio kampelių. O kur jų nėra ?
Norėčiau, kad tai būtų nepaskutinė mano kelionė į šią Gėlių žemę. Gera turėti svajonę…
L. Šarakauskienė. info@sarakauskiene.lt
Key West gatvė Buvusio kelio-tilto liekana Sunken Garden sode.St. Petersburgas Salas jungia ne tik tiltai, bet ir kanalai
Skulptūra,vaizduojanti karo pabaigą. Vanduo ir burės Key West meno galerija Žvejas
VELYKŲ SALOS PASLAPTYS
Daugelis yra skaitę norvegų keliautojo ir mokslininko T.Hejerdalo (Thor Heyerdhal) knygas apie ekspedicijas „Kon-Tikio“ir „Ra“ plaustais . Kam jos nežadino vaizduotės? Tai buvo sunkiai įsivaizduojamos kelionės, bet T. Hejerdalas įrodė, kad gana paprastu plaustu galima perplaukti vandenyną. Priplaukęs Velykų salą ir kitas salas Ramiajame vandenyne , jis įrodė, kad pirmieji žmonės į Polineziją atplaukė ne iš Azijos (kaip tvirtino dauguma mokslininkų), bet iš Amerikos.
Velykų saloje pabuvojau ir aš. Manau, kad artėjant Velykoms bus įdomu pasiskaityti apie šią , pilną neįmintų mįslių salą, pasižiūrėti nuotraukas. T. Hejerdalas salą priplaukė plaustu, o aš- skridau iš Čilės. Tai buvo mano kelionės per visą Pietų Ameriką (nuo Ugnies žemės, per Argentiną, Braziliją, Čilę ) pabaiga. Vienintelė aviakompanija LAN-Čilė gali skraidinti keleivius į šią mažutę salą. Lėktuvai leidžiasi 1962m. amerikiečių pastatytame vieno tako oro uoste. Per dieną yra tik vienas 5 valandų skrydis iš Santjago , todėl jokios turistų spūsties saloje nėra. Nusileidimo takas eina visai šalia kranto, todėl žiūrint pro iliuminatorių atrodo, jog lėktuvas leidžiasi tiesiai į vandenį. Salą galima pasiekti laivu ar burlaiviu, bet, savaime suprantama, taip atplaukia tik pavieniai turistai.
Velykų salai, arba Rapa Nui ar Te Pito O TE (kas vietos kalba reiškia pasaulio bambą arba pasaulio laivą) pavadinimą davė jūreivis olandas Jakobas Rogevenas (Jacob Roggeveen ) 1722metų Velykų rytą priplaukęs salą. Nuo 1888m. ji priklauso Čilei. Vietinių gyventojų rapanujų žemes išpirko (ar nusavino ? ) Čilės vyriausybė, kuri saloje giežtai kontroliuoja statybas, verslus, turistų srautus. Kapitonas J. Rogevenas saloje surado trijų rasių gyventojus: juodaodžius, raudonodžius ir baltuosius. Spėjama, kad pirmieji salos gyventojai atkeliavo iš Polinezijos salų ,bet T.Hejerdalo nuomone- pirmieji salos gyventojai galėjo būti amerikiečiai, nes saloje buvo auginamos saldžiosios bulvės, kurias galėjo atvežti keliautojai iš Amazonės kraštų Salos plotas tik 163 kv. km. (Tai prilygsta Kauno plotui )
. Didžioji salos paslaptis- – akmeninės skulptūros , kurias vietiniai vadina moai. Spėjama, kad skulptūros sukurtos daugiau kaip prieš 400 metų, tačiau dar ir šiandien jos yra viena didžiausių archeologijos mįslių. Stulbina sunkiai įsivaizduojama skulptūrų didybė, energija, rimtis ir paslaptingumas.
Statulos skaptuotos iš Rano Raraku ugnikalnio minkštos uolienos , dauguma jų pavienės, kitos sustatytos grupėmis ant postamentų ir visos atsuktos veidais į salą, išskyrus vieną grupę iš septynių moajų , žiūrinčią į vandenyną.
Skulptūros skirtingo dydžio: nuo pusmetrio iki 22 metrų aukščio , dauguma jų išbarstytos ant ugnikalnio ,iš kurio uolienos jos darytos, šlaitų.
Dalis skulptūrų ant galvų turi raudono akmens galvos apdangalus, kurie tarsi primena polineziečių šukuosenas. T. Hejerdalas įrodinėjo, kad tai gali būti senųjų vikingų atvaizdai, nes tų statulų veidai europietiški, o vikingų plaukai buvę rudi.
Kepurėms gaminti raudonas akmuo buvo imamas iš kalno PUA PAO, o senąja suomių kalba „PUNA PIAJO" reiškia „ruda galva“. Gal statulos turėjo religinę paskirtį, vaizdavo genčių vadus, o gal, pagal Polinezijos papročius, įkūnijo protėvių dvasias. Prasidėjus genčių tarpusavio nesutarimams ,statulas pradėta niokoti ir griauti, galop jas nustota kalti. Šiuo metu saloje yra apie 600 geriau ar blogiau išsilaikiusių skulptūrų.1960m. pietinę salos dalį nusiaubė cunamis, vanduo paplovė kai kurias statulas ir atvėrė po jomis esančias kapavietes. Paaiškėjo, kad kai kurios skulptūros buvo ir antkapiniai paminklai.
Kita salos paslaptis- požeminiai urvai, kuriuose galbūt gyveno ir slėpėsi čiabuviai. Saloje siautė europiečių atvežti raupai , kai kuriose skulptūrose išskaptuotos duobutės, panašios į raupų paliktus randus.
Gal urvuose buvo izoliuojami sergantieji šia užkrečiama liga ? Požemiai labai gilūs. Spėjama, kad požemiai galėjo jungti salą su žemynu. Apie tai rašė įžymusis povandeninio pasaulio tyrinėtojas Žanas Žakas Kusto. (Jacques-Yves Custeau) . T. Hejerdalo ekspedicijos nariams pavyko nusileisti į 100 metrų gylį, ten rado daugybę smulkių statulėlių, tarp jų ir gimdančios moters, kuri pagaminta iš rečiausio bazalto, randamo tik Afrikoje.
Velykų saloje, be moajų, yra dar viena įdomi apeiginė vieta. Tai vakarinėje salos dalyje esantis Orango kaimas. Senieji salos gyventojai tikėjo dievą Makė Makė. Jis sukūrė viską: saulę, vandenį, žemę, žvaigždes. Dievas atkeliavo į salą skraidančiu laivu, o pats buvęs sparnuotas. Pagrindinis šių apeigų tikslas buvo varžytuvės dėl Žmogaus- Paukščio titulo. Garbingiausi jauni genčių vyrai turėdavo nuo uolėto kranto nerti į vandenyną ir nuplaukti į netolimas tris saleles, kuriose tuo metu perėdavo juodosios jūros kregždės. Pirmasis, radęs kregždžių kiaušinį ir įteikęs jį savo vadui, tapdavo nugalėtoju. Už tai jam atitekdavo septynios gražiausios moterys, o vadas buvo tituluojamas Žmogumi- Paukščiu ir vieneriems metams tapdavo dievo Make Makės vietininku žemėje.
Dar viena mistinė vieta saloje- įmagnetintas akmuo, kuris saulėje įkaista iki 100 laipsnių, o keturi gretimi apvalūs akmenys , sustatyti tiksliai pagal pasaulio šalis, visai neįkaista. Ties tuo akmeniu kompaso rodyklė nepaliaujamai sukasi , o laikrodžio sekundės rodyklė visiškai sustoja. Nustatyta, kad šis akmuo saloje atsirado maždaug 500 metų anksčiau , nei buvo pastatytos pirmosios statulos. Pasakyti, kas įmagnetino ir nugludino akmenį, iki šiol nesugebėta. Velykų sala lengvai neišduoda savo paslapčių.
Ką veikėme saloje ? Didelių pramogų joje nėra, čia tiesiog gera būti. Mes patekome į karnavalinį laikotarpį, tai lyg mūsų Užgavėnės. Festivalis saloje vadinamas „Tapati“. Įdomu buvo stebėti smagiai nusiteikusių kaukėmis pasipuošusių ir išsidažiusių žmonių eiseną, kurioje ryškiai skyrėsi (nors vietinių papročiu irgi išsidažę) turistai. Buvo įdomu klausytis skambių melodingų dainų, stebėti ritmiškus apeiginius šokius. Šventė vyko ant vandenyno kranto. Nepaliaujama bangų mūša, susiliejusi su dainų ir šokių ritmais, dvelkė mistika ir kūrė siurrealizmo vaizdinius. Laužų šviesoje šokančiųjų šešėliai kūrė fantasmagoriškas instaliacijas. Ir mes įsiliejome į bendrą šokančią ir dainuojančią minią. Sunku buvo įsivaizduoti, kad kažkur toli yra kitas, civilizuotas pasaulis. Čia pat, ant laužų buvo kepami jaučiai, puotavo visa sala, visą naktį dundėjo būgnai , muzika, skambėjo dainos. Ir visa tai tęsėsi iki saulės patekėjimo.
Salą galima apeiti pėsčiomis, apvažiuoti dviračiu, taipogi galima jodinėti ar mėgautis burlenčių sportu.
Vakarais buvo malonu sėdėti miniatiūrinėse kavinėse su vyno taure ant vandenyno kranto, klausytis nepaliaujamos vandenyno bangų mūšos į pakrantės uolas. 
Gera buvo pasikaitinti balto smėlio paplūdimyje ir maudytis po lūžtančiomis vandenyno bangomis. Teisus buvo T. Hejerdalas , sakydamas, kad „tai, kas vienija žmoniją, yra natūralu ir turi būti skatinama, ir, priešingai, tai, kas skiria žmones yra dirbtina ir turi būti nugalėta“. Manau, kad kelionės yra didysis vienytojas - keliaudamas ne tik įgauni naujų žinių , bet ir bendrauji su skirtingų kultūrų, papročių žmonėmis. Keliaudamas pamatai, kad mus skiria tik odos spalva , buitis, gyvenimo būdas, bet ne jausmai: visur žmonės myli ir neapkenčia, tuokiasi ir skiriasi, augina vaikus ir sensta ir miršta. Mes keliaujame, nes esame apimti begalinio smalsumo bei troškimo pažinti bei suprasti seniai, seniai prieš mus buvusias civilizacijas bandydami įminti neįmenamas mįsles. Teisingai rašė prancūzų filosofas R. Descartes (Rene Descartes) „keliauti yra beveik tas pats, kas kalbėtis su praėjusių amžių žmonėmis“. 
Leonarda Šarakauskienė info@sarakauskiene.lt Toliau nuotraukos:
